2019-04-26 | Iš Lino Kontrimo knygos ,,Švytuoklės krūptelėjimas“ apie 2016 m. Seimo rinkimus

Rinkimus lėmę įvykiai

Ne mažiau svarbu yra prisiminti ir pagrindinius įvykius, dariusius didelę įtaką politiniam 2016 metų procesui. Kai kurie, subjektyviu vertinimu, buvo net ir lemiami.

Juos čia paminėti verta ne tik teisingesniam balansui sukurti, bet ir todėl, kad kai kuriuos dalykus negailestingai paslėps laikas. Kitus dar negailestingiau mėgins iškreipti, perrašyti ir pakeisti tie, kuriems praeities įvykiai taps nepatogūs ir negražūs.

Taigi, mano subjektyviu vertinimu, didžiausią įtaką 2016 metų rinkimų į Seimą rezultatui padarė du, tiesiogiai su rinkimų vajumi nesusiję įvykiai.

Jie neatsirado staiga, abu buvo ilgo proceso pasekmė, tačiau vienas iš jų sprogo staiga ir nebegrįžtamai pakeitė politinės dešinės situaciją.

Kitas įvykis labiau priminė tarsi kokias nematomas paralyžiuojančias dujas, bet greičiau – ne laiku ir ne taip pristatytą būtinybę, nors faktas lieka faktu – ji virto kairiosios partijos tragedija.

Aplink tuos du įvykius sukosi daug veidų ir veikėjų, vienus iš jų bus verta paminėti, kiti – liks naujų tekstų veikėjais.

Tad link kur suku kalbą? Pirmas įvykis, pakeitęs rinkimų rezultatą, o vėliau – keisiantis ir partijų santykius, buvo 2016 metų gegužės 12 dienos Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) akcija sulaikant Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininką Eligijų Masiulį.

Antras rinkimų rezultatą lėmęs įvykis buvo Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius ir jo laikysena priimant naująjį Darbo kodeksą.

Neįgyvendintas scenarijus

Pradėjusi ruoštis 2016 metų rinkimams, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ėmė kviesti į sąrašą ir partijai nepriklausančius žmones. Tokia taktika buvo jau išmėginta anksčiau vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose. Ir tada partiškumas nebuvo privalomas. Antai ilgametis Ignalinos savivaldybės meras, dabar Europos parlamento narys Bronis Ropė partijos nariu tapo tik 2006 metais.

Nors 2016 metų rinkimų į Seimą sąraše maždaug du trečdaliai buvo sąjungos nariai, nepartiniai kandidatai ryškiai dominavo pirmame dvidešimtuke.

Toks kandidatų išdėstymas pasiteisino, rinkėjai patikėjo. Vėliau, jau ėmus dirbti Seime, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijai kai kurių nepartinių buvimas sąraše tapo rimtu išbandymu.

Prisiminti verta ne tik nepartinių kandidatų idėją, bet ir kitą, neįgyvendintą idėją – siūlymą sudaryti plačią trijų partijų koaliciją.

Tai – neįgyvendintas 2016 metų politinis scenarijus, galėjęs visai kitaip sudėlioti šalies vidaus ir užsienio politiką.

Trijų partijų koaliciją, pasak rinkimus laimėjusios ir daugumą Seime užsitikrinusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko R. Karbauskio, galėjo sudaryti „valstiečiai“, Lietuvos socialdemokratų partija bei Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Iš karto po rinkimų „valstiečiai“ buvo sudarę net dvi derybines grupes – vieną – deryboms su socialdemokratais, antrą – su konservatoriais.

Šiandien galime tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs politinis gyvenimas Lietuvoje, jei tokia koalicija būtų pradėjusi dirbti.

Subjektyviai vertinant, toks koalicijos formatas būtų leidęs išlikti socialdemokratams nesuskilusiems, tikėtina, kad pats R. Karbauskis nebūtų sulaukęs tokios aršios kritikos lavinos. Nežinia, ar pagreitį būtų įgavusi politikų ir verslo ryšius tirianti parlamentinė komisija.

Akivaizdu, kad tokioje koalicijoje labai stiprias pozicijas būtų gavusi Tėvynės sąjunga – ir dėl patirties, ir dėl pakankamai didelio skaičiaus paruoštų veikti asmenybių.

Bet kuriuo atveju, plati koalicija Lietuvai būtų buvusi didelė naujovė. Tai būtų didelis iššūkis, galėjęs tapti ir rimtu postūmiu partijoms keistis, derintis ir diskutuoti. Lygiai taip pat tokia koalicija galėjo grėsti dar didesniu interesų grupių stiprėjimo pavojumi.

Šiandien nebėra toks svarbus atsakymas į klausimą, kodėl R. Karbauskis iš viso siūlė plačiosios koalicijos mintį. Politinė priešprieša yra per daug giliai palaidojusi galimybę politikams įveikti asmenines ambicijas vardan piliečių interesų.

Politinės istorijos ir komunikacijos prasme svarbus yra tik pats faktas – mėginimas sujungti didžiąsias rinkimų laimėtojas į vieną komandą. Taip neatsitiko. Iš karto po rinkimų, daugiausiai balsų gavę „valstiečiai“ ir konservatoriai buvo pakviesti į pokalbį su šalies Prezidente Dalia Grybauskaite.

Po susitikimo Tėvynės sąjungos pirmininkas G. Landsbergis pareiškė, kad „valstiečiams“, teks pasirinkti, su kuo derėtis – arba su jais, arba su socdemais.

Jau tada ėmė aiškėti, kad plačioji koalicija nelimpa. Visai netrukus paaiškėjo, kad konservatoriai nesijungs į koaliciją be ketvirtojo partnerio – Liberalų sąjūdžio.

Vėliau, pasklidus žiniai, kad Tėvynės sąjunga derėtųsi su S. Skverneliu, bet ne su R. Karbauskiu, pasidarė akivaizdu, kad plačiosios koalicijos idėjai galima skelbti pabaigą.

Paklaustas, kam reikėjo plačiosios koalicijos, R. Karbauskis sakė, kad tikslas buvo aktyvi ir veikli valdžia. „Prognozavau, kad jeigu visos jėgos ateina į koaliciją, mes turim susitarti dėl visko ir susitarę nebesipliekiam vieni su kitais, o dirbame darbus bendram valstybės tikslui.

Tačiau tai nenutiko. Kodėl? Yra interesų grupės, kitaip sakant, partijos kaip interesų grupės. Jos veikia per valdininkus, per ryšius su kompanijomis ir tie ryšiai dabar labai akivaidžiai atsiskleidžia. Šiandien jau nebepatikėsiu, kad konservatoriai yra laisvi ir jiems nesvarbu savi žmonės valstybės tarnyboje, kad jiems nesvarbu jų ryšiai.

Mūsų pasiūlymas jiems buvo netikėtas, bet ir neatremiamas iššūkis: tai reiškia, kad sudarant plačią koaliciją, viskas privalėtų tapti skaidru ir aišku. Nieko nebepaslėpsi, su nieko už nugaros nesusitarsi, nes šalia – politiniai partneriai, kurie viską mato.

Mes iš karto pasakėme, kad ne partijos, o patys ministrai formuoja savo komandas. Kas tada atsitinka? Ne politiniu pagrindu, bet profesiniais ryšiais yra grindžiamas darbas. Mes žinojome, kad senosios partijos ministerijose turi savo interesų centrus. Neretai jų buvo net po kelis. Plačioji koalicija tai būtų privertusi užbaigti, nuslėpti visko jau nebūtų buvę įmanoma.

Ir dabar ką mes darome – mėginame maksimaliai atriboti politikus nuo neskaidrių populistinių sprendimų. Pavyzdys galėtų būti Valstybės investicijų programa. Iki mūsų Seimo kadencijos vyravo sistema, Seimo nariams leidžianti turėti didelę įtaką formuojant šią programą. Buvo galima savo regionus proteguoti, įvairius projektus neskaidriai skatinti. Mūsų žingsnis buvo nebeleisti jokių projektų pradėti tol, kol nebaigti senieji. Ką noriu pasakyti: lesyklėlę sudaro mechanizmai, leidžiantys politikams savarankiškai skirstyti pinigus. Jeigu koks Seimo narys gali milijoną kitą paskirstyti, tokiu būdu gali susikurti korupcija.“

III dalis Kaip buvo kuriama ,,Naisių vasara“?