2020-04-02 | Bronis Ropė: Laikinai reikia reguliuoti maisto kainas

Antradienį Seimo posėdyje konservatoriai, liberalai ir dalis socialdemokratų sužlugdė Vyriausybės teikto įstatymo dėl kainų kontrolės priėmimą. Būdami Seimo posėdžių salėje, jie ištraukė iš balsavimo įrenginių savo registracijos korteles, taip sugriaudami balsavimo procedūrą, todėl įstatymo priėmimas pripažintas neįvykusiu.

Manau, šis žingsnis dar kartą pademonstruoja, kad svarbiausias opozicijos prioritetas tikrai nėra visuomenės gerovė. Tad ką gina opozicija, žlugdydama bandymus įvesti laikiną kainų reguliavimo galimybę? Dėl nesąžiningos komercinės praktikos, kai pasinaudojus žmonių baime drastiškai išpučiamos kainos, nukenčia ne kas kitas, o vartotojai. Tuo tarpu nepagrįstai kainas iškėlę gamybininkai ir prekeiviai kraunasi sau netikėtus pelnus.

Kam reikalinga kainų kontrolė? Kol kas yra kalbama tik apie medicininių priemonių kainų reguliavimą. Tačiau pats metas svarstyti ir laikiną kai kurių maisto produktų kainų reguliavimo galimybę, kad būtų įvertintos visos objektyvios kainų pokyčių aplinkybės ir apsaugoti maisto žaliavų tiekėjai bei mes visi – maisto produktų vartotojai – nuo nepagrįsto kainų svyravimo ekstremalios situacijos metu.

Žmonės reiškia nepasitenkinimą, dažnas pyksta ant ūkininkų, kad maisto produktų kainos kyla. Tuo tarpu ūkininkai šaukiasi pagalbos, nes koronaviruso krizės akivaizdoje už žaliavinę produkciją jiems mokama mažiau. Parduotuvių lentynos tuštėja, maisto poreikis nesumažėjo. Tad kodėl pirkėjams kaina staiga išaugo, o žaliavos gamintojams – nukrito?

Parduotuvėse maisto produktų lentynos tuštesnės nei įprastai tik todėl, kad prekybininkai nespėja prisitaikyti prie staiga išaugusios paklausos. Šeimos karantino metu nesinaudoja kavinių, valgyklų paslaugomis, daugiau maisto gamina namuose, kai kurie žmonės produktų įsigijo ilgesniam laikui. Tačiau iš esmės maisto vartojimo mastai nepasikeitė, maisto trūkumo nėra.

Priminsiu, kad tarp ūkininko ir vartotojo paprastai dar yra kelios grandys, kurios stipriai lemia galutinio produkto kainą. Ūkininkai žaliavinę produkciją tiekia perdirbėjams, iš pieno, mėsos, grūdų ir kitų žaliavų gaminantiems skirtingus produktus.

Kita grandis – prekybininkai. Tai prekybos įmonės, prekybos centrai, kuriuose mes, pirkėjai, susiduriame su galutinėmis pagaminto plataus produktų asortimento kainomis. Neretai, pamatę, pvz., pieno pakelio kainą – apie 1 Eur, susierzinam, kad litras tiek daug kainuoja, galbūt net nesusilaikom nuo piktų replikų ar minčių, nukreiptų į ūkininkus. Tačiau nedaugelis žino, kad ūkininkas už tą patį litrą iš perdirbėjo tegauna vidutiniškai 24-26 centus. Tai vos ketvirtadalis tos kainos, kurią mes mokame parduotuvėse.

Panašu, jog kai kurie pieno ir mėsos perdirbėjai bando naudotis krizine situacija ir už žaliavinį pieną ūkininkams ketina mokėti dar mažiau. Jau ir smulkūs, ir stambūs ūkininkai teigia, kad pieno supirkimo kainas perdirbėjai mažina iki 4 centų už litrą. Be to, tai ketina daryti atgaline data nuo pat kovo mėnesio pradžios. Galvijienos „gyvo svorio“ kilogramo kaina nukritusi net 20-30 centų, tai sudaro apie 20 procentų!

Mums atrodo – smulkmena, tačiau tai žaliavinė produkcija, kuri yra pardavinėjama dideliais kiekiais, tad net ir nedidelis kilogramo kainos kritimas ūkininkui reiškia didelį nuostolį. Juolab, kad tiek pieno, tiek mėsos gamybos sektoriai ir iki pandemijos išgyveno ne pačius geriausius laikus: pieno supirkimo kainos – pačios žemiausios Europos Sąjungoje, mėsos sektorius Lietuvoje vis dar negali atsigauti po Europą nusiaubusio afrikinio kiaulių maro protrūkio.

Tik štai parduotuvėse kainos pradėjo drastiškai kilti – kasdien į mane kreipiasi pasipiktinę žmonės, įvairiuose Lietuvos kampeliuose fiksuojantys stiprų mėsos, ypač kiaulienos, kainų kilimą. Simptomiška, kad pirmiausia taip stipriai pakilo būtent kiaulienos kaina. Karantino pradžioje kilogramas sprandinės kainavo apie 4,50 Eur, o šiandien jau fiksuojamos kainos apie 7,50 Eur. To ir galėjome tikėtis, nes kiaulienos Lietuvoje pasigaminame tik pusę tiek, kiek suvartojame. Lietuvoje beveik nebeliko smulkių kiaulių augintojų, ir apsirūpinti kiauliena tampa sudėtinga. Tad kviečiu Vyriausybę svarstyti priemones, kaip padėti ūkiams grįžti prie kiaulių auginimo – jei reikia, padedant įsigyti nuo afrikinio kiaulių maro saugančias biosaugos priemones.

Šis pavyzdys labai gerai pailiustruoja, kad neturėdami tam tikros rūšies produkto gamybos pajėgumų, tenkinančių vartojimo poreikius valstybės viduje, tampame priklausomi nuo išorės gamintojų diktuojamų kainų ir sąlygų, o krizės metu susiduriame su padidėjusios paklausos sukeltomis kainomis arba net galime patirti to produkto deficitą.

Net ir nesant draudimams gabenti prekes per sieną, dėl patikrų ir kitų taikomų saugumo priemonių, tarptautinė prekyba patiria tam tikrus sunkumus. Tad saugumo garantu – būti aprūpintais maistu – mūsų žmonėms išlieka Lietuvos žemės ūkis, kuris užtikrintų reikiamą kiekį maisto, net jei atsirastų rimtesnių importo trukdžių.

Nepaisant visų sunkumų, noriu nuraminti žmones, kad Lietuvoje turime žaliavinio pieno kiekį didesnį už vartojimo poreikį. Dalis jo gaminama eksportui. Jautienos taip pat turime. Grūdų pilni aruodai. Sandėliuose – sukauptos daržovių bei vaisių atsargos. Viso to užteks. Apskritai Europos Sąjunga dėl paramos žemės ūkiui – kone gausiausiai maistu apsirūpinęs regionas pasaulyje.

Dėl mūsų šalies žemės ūkio sektoriaus išsaugojimo pasirinkau dirbti Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Ir tai nėra vien atstovavimas ūkininkų interesams – didžiąja dalimi tai yra mūsų visų, t. y., žemės ūkio produkcijos vartotojų interesas.

Šiandieninė situacija leidžia aiškiau suprasti, kodėl žemės ūkis yra išskirtinė ūkio šaka, kodėl jai reikia Europos Sąjungos subsidijų. Tai reikalinga tam, kad mes – vartotojai – turėtume galimybę gauti nenutrūkstamą sveiko, saugaus ir įperkamo maisto tiekimą net krizės metu. Geriausia – šalies vidaus rinkoje. Tad jeigu prekybos centruose kyla pagrindinių produktų kainos – kalti tikrai ne žemdirbiai ir ne maisto trūkumas, nes maisto kol kas netrūksta. Tad kaip išvengti nepagrįsto maisto kainų svyravimo?

Kas yra valstybinis kainų reguliavimas? Tai nėra kažkas naujo. Tokiam sprendimui Vyriausybė turi pakankamai resursų ir kompetencijos. Tai ne vienoje srityje šiuo metu veikianti kainų kontrolės priemonė. Lietuvoje jau yra išplėtota institucijų sistema, kompetentingai vykdanti šią funkciją, remiantis teisės aktais ir veikiančiomis metodikomis.

Šalyje veikia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kurios pagrindinis uždavinys yra prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos žemės ūkio kainų stebėsenos funkciją atlieka Žemės ūkio ministerijai pavaldžios institucijos.

Kainų reguliavimas – tai tarimasis su Vyriausybe, kai tiekėjas informuoja atitinkamas institucijas apie planuojamą kainų keitimą ir pateikia tokio sprendimo argumentus. Žinoma, tokia priemonė reikalinga tik laikinai, kol šalyje turime ekstremalią situaciją, keliančią žmonėms daug nerimo ir nežinomybės dėl ateities bei provokuojančią kaupti atsargas ir pirkti ne pagal kasdienius vartojimo įpročius.

Suprantama, kad toks pasiūlymas sulaukia daug kritikos, nes, paskelbus karantiną ir kitas būtinas efektyvias priemones krizei valdyti, opozicijos veikėjai nepraleido progos išnaudoti šią situaciją pigioms politinėms kampanijoms ir Vyriausybei ėmė klijuoti „policinės valstybės“, „diktatūros“ etiketes.

Tačiau šitas sveiku protu nesuvokiamas ciniškumas net ir itin liberalių pažiūrų visuomenės grupėse didelio populiarumo nesulaukė. Ekstremalios situacijos atveju kainų reguliavimas galėtų būti adekvati ir – pabrėžiu – laikina priemonė, leidžianti išvengti nepagrįstų nuostolių ūkininkams, tiekiantiems žaliavinę žemės ūkio produkciją perdirbimui, užkertanti kelią nesąžiningoms komercinėms praktikoms ir užtikrinanti prieinamas maisto ir kitų būtiniausių produktų kainas vartotojams.

Dėl laikino kainų reguliavimo galimybės bus vėl balsuojama kitą savaitę. Antradienį stebėkite tiesiogiai transliuojamą Seimo posėdį. Gal žinojimas, kad Seimą stebi daug rinkėjų, ir opoziciją paskatins prisiimti daugiau atsakomybės.

 
 



 
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
Gedimino pr. 28/2-510, Vilnius, tel. 8 5 212 0821
El. paštas: info@lvzs.lt
Daugiau kontaktų