2020-04-09 | Bronis Ropė. Ko nepadarė Lietuva ir Europos Sąjunga?

Ką patikriname kiekvieną rytą savo mobiliųjų ar kompiuterių ekranuose pirmiau, nei pasižiūrime, kiek valandų? Sergančiųjų koronavirusu bei mirčių statistiką Lietuvoje ir pasaulyje? Dabar daugiausiai informacijos gauname apie tai, kiek žmonių susirgo, kiek mirė, kas negavo apsaugos priemonių, kas kur užstrigo, kas ką atleido, kas sustabdė mokėjimus, kas ką pavogė ir pan. Bet mes matome tik labai mažą dalį to, kas dabar vyksta gero, kas leido mums išvengti išties nevaldomo apokaliptinio scenarijaus.

Pamėginkime įsivaizduoti, kiek jau įdėta nacionalinės valdžios pastangų, kiek jau atlikta sudėtingų teisinių procedūrų, kokie milžiniški informacijos kiekiai apdoroti, kiek įvykdyta pirkimų, kiek nesuvokiamai daug atlikta koordinacinio darbo persitvarkant institucinėms struktūroms, perorganizuojant jų funkcijas ir jų darbo pobūdį? Vien jau kiek įdiegta naujų komunikacinių ir technologinių sprendimų tam, kad, pvz., būtų įmanomas gydymo įstaigų darbas dabartinėje situacijoje? Daugelis emigrantų neslepia, kad grįžo dėl to, jog Lietuvos sveikatos apsaugos sistema šios krizės akivaizdoje yra daug patikimesnė ir prieinamesnė žmonėms nei kitose Europos šalyse. Kiek daug turėjo nuveikti ir savivaldybės, kad užtikrintų viešųjų erdvių kontrolę, viešojo transporto saugumą, savivaldybių įstaigų darbo perorganizavimą ir t.t. Ir, pripažinkim, per itin trumpą laiką, nors ir kaip jis mums subjektyviai prailgo.

Sprendimai mikrosistemoje – šeimos pavyzdys

Pradėsiu nuo paprasto buitiško pavyzdžio. Tam, kad pilnai funkcionuotų, pvz., Jūsų namuose vaikui nupirktas naujas kompiuteris, turbūt pirmiausia aiškinatės, kokie techniniai parametrai atitinka, tarkim, inžineriją studijuoti ketinančio vaiko poreikius. Bandote numatyti kelis metus į priekį, juk išleisite daug pinigų, galbūt apie 500 eurų, kuriuos galbūt jau kurį laiką taupėte, tad pirkinys turi tarnauti ne vienus metus. Renkatės įmonę, iš kurios pirksite, iš kelių variantų, peržiūrite kainas, teiraujatės, ar pardavėjas gali pasiūlyti Jums reikiamos komplektacijos kompiuterį. Lyginate kelių įmonių pateiktus pasiūlymus. Žinoma, kompiuteris be programinės įrangos – tėra vietą užimanti dėžė. Tad aiškinatės, kokios programos Jūsų vaikui bus reikalingos. Ieškote, kas gali pasiūlyti Jums reikiamą programinę įrangą. Dar keli šimtai eurų. Tuomet, jeigu šeimoje neturite informacinių technologijų specialistų, ieškote, kas galėtų programas suinstaliuoti į kompiuterį. Kai jau viskas sukomplektuota, suinstaliuota, paruošta naudojimui – kompiuteris keliauja pas Jus į namus. Gali būti, kad pristatymas užtrunka kelias savaites, nes kai kurių Jūsų užsakyto kompiuterio dalių nebuvo sandėlyje, jas reikėjo parsisiųsti iš gamintojų kitoje šalyje. Galiausiai sulaukę naujo kompiuterio namuose viską turite sujungti, išstudijuojate detalią instrukciją, viską padarot teisingai, nuosekliai, laikantis saugos reikalavimų. Kad pilnai naudotumėtės kompiuterio funkcijomis, dar turite užsakyti tinkamo galingumo Wi-fi „adapterį“, kuris naujajame kompiuteryje leis naudotis jau turima interneto prieiga. O kur dar galimi požiūrių išsiskyrimai Jūsų pačių šeimoje... Ar reikia tokio galingo? Stacionaraus ar nešiojamo? Ar reikia priedų – skenerio, spausdintuvo? Visam tam turėjote skirti laiko ir priimti visus tenkinantį sprendimą. Vėliau galimi įvairūs nuo Jūsų nepriklausantys įrangos gedimai, interneto tiekimo trikdžiai, kuriuos kažkas turi registruoti, administruoti, taisyti ir t.t. Ir tai tik su vienu kompiuteriu vienam žmogui vienoje Jūsų kelių asmenų šeimoje...

Man asmeniškai šis procesas nuo pirminės minties iki kompiuterio, veikiančio mano rankose, užtruko apie du ar tris mėnesius. Žinoma, tai nebuvo ekstremali situacija, bet tai – tik vieno žmogaus vieno sprendimo priėmimas ir įgyvendinimas.

O kai kalbame apie visą valstybės aparatą, kuriame veikia daugybė institucijų su dar daugiau darbuotojų, tarnautojų, pareigūnų, apie tarptautinius milijoninės vertės pirkimus, apie teisės aktais grindžiamus skaidrius sprendimus, tuomet suprantame, kad tai, ką sugebėjo padaryti mūsų Vyriausybė – yra operatyvaus, efektyvaus ir sėkmingo valdymo pavyzdys. Visas pasaulis susidūrė su tokia situacija, kokios iki šiol dabartiniai sprendimų priėmėjai nebuvo patyrę, nebuvo ir nėra patikrinto geriausio būdo kovoti su šia pandemija. Nebuvo ir nėra sukurto geriausio veiksmų plano, geriausio pavyzdžio, pagal kurį būtų galima orientuotis. Visą pasaulį šis iššūkis ištiko praktiškai vienu metu, be galimybės ramiai pažiūrėti į kitas šalis, pasimokyti iš jų gerųjų patirčių ar klaidų.

Lietuvos pasiekimai, kuriuos pridengia negatyvios antraštės

Visų pirma – būtent dabartinė valdžia sukaupė finansinį sveikatos biudžeto rezervą, kurį jau seniai Lietuva buvo įsipareigojusi pagal Europos Sąjungos taisykles sukaupti ir turėti, tačiau realiai šis rezervas pradėjo pilnėti būtent prie šios Vyriausybės. Beje, dėl kaupiamų pinigų konservatorių frakcijos narė, jų buvusi kandidatė 2016 m. rinkimuose į Sveikatos apsaugos ministres Ingrida Šimonytė visaip tyčiojosi ir gėdino ministrą Aurelijų Verygą, mėtydama užuominas, kad niekam nereikalingas toks rezervas, ir, priimant šių metų biudžetą, pašaipiai klausė, kokiai gi epidemijai ministras ruošiasi..? Kaip sakoma, „ant tų žodžių“ pasaulį pasiekė žinia apie koronaviruso plitimą. Gerai, kad A. Veryga nepasidavė spaudimui ir pašaipoms ir jau buvo spėjęs sukaupti kelis šimtus milijonų eurų finansinį rezervą iš mūsų visų privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Kaip tik šis rezervas dabar ir naudojamas stabdant koronaviruso plitimą.

Antra, Lietuva viena pirmųjų Europos Sąjungoje pradėjo taikyti efektyviausias prevencines priemones, parskrendančiųjų iš rizikingų šalių kontrolę, registraciją, galiausiai įvedė veiksmingus karantino apribojimus. Visa tai buvo padaryta dar tuomet, kai valstybės dar neturėjo tikslių duomenų apie patį virusą, apie jo plitimą, epidemiologiją, viruso paplitimo visame pasaulyje scenarijai buvo tik teoriniai. Tuo metu Europos šalių ministrų susitikimuose Lietuvos pavyzdys dėl grįžtančiųjų iš užsienio tikrinimo ir registracijos buvo vertinamas kaip perteklinė priemonė, dar buvo svarstoma galimybė, kad viruso plitimas bus suvaldytas lokaliai ir nepasklis po visas valstybes. Kai kurios šalys karantiną paskelbė maždaug tuo pačiu metu, kaip Lietuva, tačiau jose jau buvo šimtai mirčių kasdien, sveikatos apsaugos sistema jau buvo perkrauta ir nebepajėgi gelbėti visų sergančiųjų. Tad mūsų šalis yra išskirtinai pirma, rimtai įvertinusi koronaviruso grėsmes ir sureagavusi ryžtingais veiksmais, nelaukiant, kol žmonės pradės masiškai mirti.

Trečia, Vyriausybė nedelsdama ėmėsi ekonominių pasekmių švelninimo. Nuo pat pirmų ekonomikos lėtėjimo ženklų vyksta pasitarimai, derybos su verslų asociacijomis. Sprendimai valstybės mastu orientuoti į darbo vietų ir į žmonių pajamų išsaugojimą. Įmonėms paskelbus darbuotojo prastovą, valstybė padegs nuo 70 iki 90 proc. darbuotojo algos (iki 610 eurų per mėnesį žmogui „į rankas“). Visų tipų savarankiškai dirbantiesiems (pagal verslo liudijimą, pagal individualią veiklą, pagal autorines sutartis) garantuojama 257 eurų per mėnesį išmoka, nepriklausomai nuo pajamų, išskyrus gaunančius darbo pajamas. Suteikiama valstybės įsteigtos finansų įstaigos „INVEGA“ paskola (iki 100 tūkst. eurų) verslams nevertinant rizikos, kurių pajamos krito daugiau nei 60 proc.  Vertinant šeimos pajamas, savivaldybė skiria piniginę išmoką ir įvairių išlaidų kompensacijas. Dėl karantino gali būti skiriama vienkartinė parama, neatsižvelgiant į nustatytas pajamų normas.

Ketvirta, Lietuvos sveikatos priežiūros sistemai aprūpinti skiriamos didžiulės lėšos, perkama medicinos įranga, apsaugos priemonės, profesionaliai apmokomi medikai, palaikomas ryšys su kiekviena gydymo įstaiga. Sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojams, dirbantiems užkrečiamų ligų židiniuose, bus mokamas nuo 60 iki 100 proc. didesnis atlyginimas. Taip pat pagerintos sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų socialinės garantijos, padidintos netekto darbingumo išmokos, kai sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojas tampa infekuotu. Garantuojamos išmokos ir tiems sveikatos priežiūros specialistams, kurie grįžta į Lietuvą ir neturi darbo stažo Lietuvoje, bet siekia padėti Lietuvai kovoti su koronaviruso infekcija. Vyriausybė priėmė sprendimą padidinti sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų darbo užmokesčio fondą 18 proc. Tai leis visam laikui padidinti visų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų atlyginimus.

Ar viskas daroma per vėlai? Manau, žvelgiant į praeitį, visada galima atrasti, kur buvo galima padaryti geriau, greičiau, kokybiškiau, ko buvo galima išvengti. Tobulumui ribų nėra. Dauguma Europos valstybių susiduria su labai panašiais iššūkiais ir sunkumais. Ne tik Lietuvos Vyriausybė turėjo sunkumų įsigyjant reagentus, visoje Europoje sveikatos priežiūros darbuotojams trūksta apsaugos priemonių, visose šalyse yra užsikrėtusių medikų, o tyrimai atliekami tikrai ne visiems viruso simptomus patiriantiems žmonėms. Tokia realybė, kad valstybės turi ribotus išteklius, pramonė – ribotus medicininių ir apsaugos priemonių gamybos pajėgumus. Visas pasaulis dabar derasi dėl reagentų, dėl respiratorių ir t. t. Tad laikau didžiuliu Lietuvos pasiekimu, kad mūsų šalies užsakymai buvo pristatyti operatyviai ir sėkmingai. Taip pat didžiule tiek sveikatos apsaugos, tiek ir ekonomine sėkme laikau Vyriausybės sutartis su gamybos pajėgumus didinančiomis Lietuvos įmonėmis.

Ar Europos Sąjunga nieko nedaro?

Sveikatos apsaugos sritis nepriklauso Europos Sąjungos išimtinei kompetencijai. Europos Sąjunga neturi įgaliojimų nustatinėti valstybių narių sveikatos politikos bei neužsiima sveikatos apsaugos organizavimu, o tik papildo savo veiksmais nacionalines politikas ir remia valstybių narių bendradarbiavimą. Todėl ir turime situaciją, kai valstybės narės taiko kažkiek skirtingas, vienos – griežtesnes, kitos – švelnesnes, kovos su koronavirusu priemones. Nepaisant to, šiuo metu Europos Sąjungos vienybė ir solidarumas yra labai reikšmingi veiksniai, didinantys sprendimų efektyvumą ir švelninantys pandemijos pasekmes visoje Europoje. Lietuva, kaip ir kiekviena Europos Sąjungos valstybė, yra bendrame krizių valdymo ir informacijos keitimosi mechanizme, bendroje Europos Sąjungos paramos sistemoje.

Europos Sąjunga kovai su pandemija skiria didžiulius finansinius išteklius. Valstybėms narėms koronaviruso protrūkiui stabdyti iš Europos struktūrinių ir investicijų fondų leista pasinaudoti net 37 mlrd. eurų. Šalims suteikta galimybė naudoti Europos Sąjungos Solidarumo fondo paramą – iki 800 mln. eurų šiais metais finansuoti neatidėliotinos pagalbos priemones. Organizuojamos „žaliosios“ (greitosios) eismo juostos būtinajam transportui, gabenančiam medicinos reikmenis, greitai gendančius produktus, ypač maistą, kad būtiniausios prekės bendrojoje Europos Sąjungos rinkoje visiems išliktų prieinamos. Europos Sąjunga į COVID-19 mokslinius tyrimus, vakcinos paieškas investuoja dvigubai daugiau, nei bet kuris privataus sektoriaus partneris. Naujausi Europos Komisijos pasiūlymai – 3 mlrd. eurų skubiai skirti sveikatos priežiūros sektoriui. Tai leis padidinti medicininių priemonių atsargas, finansuoti mobilių ligoninių įrengimą Europos šalyse ir pan. Europos Komisija taip pat pristatė naują iniciatyvą „SURE“, t. y. šalims, bus paskolinta iki 100 mlrd. eurų verslams išlaikyti. Yra teigiančių, kad tokie Europos Sąjungos veiksmai pavėluoti, kad parama Lietuvos dar nepasiekė. Tačiau tiesa yra ta, kad ši pandemija yra kolektyvinis iššūkis, tad atsakomybę prisiimti turime visi: tiek įmonės, tiek valstybės turi sukauptus resursus, kuriuos pirmiausia ir naudoja, kuriuos gali pasiekti greičiausiai. Bet kiekviena valstybė gali ramiai planuoti išteklius, žinodama, kokia finansinė parama ir kokioms priemonėms jau yra numatyta iš Europos Sąjungos. Dalis Europos Sąjungos paramos valstybes pasieks jau šį balandį.

Dar man norisi paminėti itin svarbų Europos Sąjungos narystės aspektą – dėl Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui Europa yra bene geriausiai maistu apsirūpinęs žemynas. Maisto ištekliai dabar yra vienas didžiausių prioritetų ne tik Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje, tad Europos Komisija parengė visą paketą priemonių, skirtą padėti žemės ūkio ir maisto sektoriui. Jame numatyta papildoma finansinė parama ir lengvatos, lankstesni reikalavimai, pratęsti paraiškų teikimo terminai ir t.t.

Perfrazuojant garsiąją J. F. Kennedy frazę, nebeklauskime, ko šalis ar Europos Sąjunga nepadarė dėl mūsų, nes padarė maksimaliai viską, kas dabartinėmis aplinkybėmis įmanoma. Dabar daug svarbiau paklausti savęs, ką galime padaryti mes patys. Yra labai daug įkvepiančių savanorystės, paramos maistu, apsaugos priemonėmis, pinigais ar paslaugomis pavyzdžių tiek Lietuvoje, tiek tarp Europos šalių. Europos šalys savo iniciatyva teikia paramą labiausiai nukentėjusioms nuo koronaviruso protrūkio Italijai ir Ispanijai. Kuriasi didžiulio masto iniciatyvos, į kurias jungiasi ir pavieniai asmenys, ir ištisos organizacijos. Didžiuokimės mūsų pilietine branda, kad didelius darbus padarėme kartu su valstybe. O šiuo kritiniu metu svarbiausia suvokti, kad labai daug galime nuveikti nekeldami kojos iš namų. Jau vien dėl to, kad sąžiningai laikomės karantino taisyklių ir būname namuose. Tai yra pats didžiausias kiekvieno visuomenės nario indėlis, atsakant į klausimą, ką aš galiu padaryti dėl savo šalies.