Vilniaus miesto rūmai (dabar – Lietuvos nacionalinė filharmonija), kuriuose 1905 m. gruodžio 4-5 d. buvo susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas.

Daugiau nei prieš šimtą metų pirmą kartą lietuviai išdrįso viešai susirinkti į Didįjį Vilniaus Seimą. Prisiminkime, kad tai vyko praėjus vos vieneriems metams po lietuviškos spaudos  atgavimo, carinės Rusijos priespaudos sąlygomis. Tautos suvažiavimo idėja kilo įvairių politinių pažiūrų Vilniaus lietuvių būrelyje, kur buvo išrinktas suvažiavimo Organizacinis komitetas. Ten buvo priimtas “Atsišaukimas į lietuvių tautą”, kuriame suformuluota politinė suvažiavimo darbo programa, ir paskelbtas atsišaukimas, kuriame raginta iš kiekvieno valsčiaus ir parapijos atsiųsti atstovus į Vilnių.

Didysis Vilniaus seimas posėdžiavo kelias dienas. Antrąją dieną didžiąją Seimo narių dalį sudarę valstiečiai susirinko į atskirą salę ir po ilgų diskusijų priėmė nutarimą įkurti Valstiečių sąjungą. Šis nutarimas buvo paskelbtas pirmajame laikraščio „Lietuvos ūkininkas“ numeryje.

Politinį nutarimą įkurti organizaciją, kuriai rūpėtų Lietuvos valstiečių reikalai, parengė Ernestas Galvanauskas bei Juozas Gabrys-Paršaitis. Nutarimas buvo įteiktas Seimo prezidiumui, kurio nariais buvo A. Smetona, J.Basanavičius, Pr. Bučys, J. Stankūnas ir S. Kairys. Nutarime buvo išdėstyti aktualūs valstiečių reikalai: „Mes, Lietuvos valsčionys, tvirtai tikime, jog tik tada galėsime žmoniškai gyventi, kada mes patys valdysimės, kada valdžią sau rinksime, kada visą mūsų kraštą - Lietuvą valdys Seimas Vilniuje. Pasiuntinius Vilniaus Seiman galės rinkti visi Lietuvos suaugę gyventojai, kiekvienas tiesiai ir slaptai galės paduoti savo balsą už tą, kurį jis norės rinkti, nes jeigu rinkimai Seiman būtų ne dėl visų lygūs, jeigu rinks ir ne slapta, tai tenai mūsų užtarytojų nebus ir mūsų rinktinė valdžia skriaus mus, kaip kad skriaudžia šiandien rusų valdžia. Ligi Seimo sušaukimui patys rūpinsimės ir patys valdysimės“, - be jokių užuolankų pareiškiama valstiečių nutarime.

Apie šį neeilinį Lietuvos politinės istorinės raidos puslapį informuoja LR Seimo internetinė svetainė. Didysis Vilniaus Seimas, kaip skelbiama šioje svetainėje, buvo visoje Rusijos imperijoje kilusio revoliucinio sambrūzdžio padarinys: „Vis stipriau caro valdžiai besipriešinančiai lietuvių tautai reikėjo politinės konsolidacijos“, - konstatuojama LR Seimo svetainėje, tačiau nutylima apie labai svarbius Valstiečių sąjungos reikalavimus ir pačios Valstiečių sąjungos įkūrimo faktus.

Tiesa, įkurti Valstiečių sąjungą paskatino tuometinės rusų valdžios nežmoniškas elgesys ir valstiečių engimas. Tad nutarime konstatuojama, kad: „Mus, Lietuvos valstiečius, dabartinė valdžia visaip spaudžia. Ji užkrovė ant mūsų nepakeliamus mokesčius... Rusijos valdžia neleidžia mums šviestis. Mūsų mokyklų mokytojai - rusai - moko mūsų vaikus vien tik rusiškai“. Valstiečiai suformulavo kur kas toliau siekiančius reikalavimus - laisvi lygiateisiai rinkimai į Seimą. LR Seimo svetainėje pastebima, kad 1905 m. lietuvių suvažiavimas buvo organizuojamas be caro administracijos žinios. Organizacinis komitetas patvirtino Memorandumą Rusijos Ministrų Tarybos Pirmininkui grafui S.J.Vitei, kuriame buvo pareikštas viešas ir legalus Lietuvos autonomijos reikalavimas, įregistruotas Rusijos Ministrų Tarybos kanceliarijoje. „Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai didžiausiu lietuvių tautos priešu įvardijo Rusijos Vyriausybę ir nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje“, - rašoma LR Seimo internetinėje svetainėje. Tačiau nutylima, kad tokį reikalavimą, kaip savo pagrindinius politinius siekius, suformulavo valstiečiai. Reikalavimas organizuoti rinkimus su “visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo” buvo įrašytas valstiečių nutarimo tekste. Šiam tikslui pasiekti buvo pabrėžta būtinybė vienyti visas Lietuvos politines jėgas ir jungtis su kitomis Rusijos tautomis bendrai kovai, ignoruoti carinės valdžios įstaigas ir nepaklusti įstatymams. Suvažiavimo dalyviai valstiečiai taip pat nepamiršo pabrėžti lietuvių kalbos ir tautiško švietimo svarbos.

Po Didžiojo Vilniaus Seimo prasidėjo Lietuvos kaimo mobilizavimas ir Valstiečių sąjunga tapo pačia didžiausia masine organizacija tuometinėje Lietuvoje su centru Vilniuje. Jame dirbo J.Gabrys, P.Ruseckas, A. Pauliukonis ir kt. Tuo metu Valstiečiai artimai bendradarbiavo su Lietuvos demokratų partija, tačiau netrukus tarp jų kilo nesutarimų ir Lietuvos Valstiečių sąjungai teko derintis prie demokratų. Nors (1905-1907) visame krašte veikė daug Valstiečių kuopų, vis tik Valstiečių sąjunga buvo laikoma LDP aktyvistais.