Po 1906 m. pirmojo pusmečio represijų Valstiečių sąjungos veikla palaipsniui apmirė – daugelis jos veikėjų pakliuvo į kalėjimus, kiti turėjo slėptis. Tačiau jau 1907 m. rugpjūčio 6-7 d. įvyko vadinamasis „LVS atnaujintojų suvažiavimas“, kuriame pritarta laikinajai LVS programai ir įstatams, išrinktas Centro komitetas ir nutarta sušaukti Sąjungos kuopų atstovų suvažiavimą, kad būtų sudaryta galutinė programa.  Parengtos LVS programos projekto šūkis - „Laisvę ir žemę – darbo žmonėms“. Programoje pirmiausia pabrėžiamas bežemių ir mažažemių aprūpinimas žeme, siekiama  progresyvinio pelno mokesčio įvedimo. Politinėje programos dalyje pateiktas demokratinės Lietuvos autonomijos siekis, ypač plačios teisės numatytos vietos savivaldybei – valsčiui. Deklaruojamos pilietinės ir asmens laisvės, nemokamas pradinis, o „beturčiams ir mažaraščiams“ – vidurinis mokslas.

Dėl vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvoje veikusių partijų (tarp jų ir LVS) veikla nutrūko. Valstiečių sąjunga atsikūrė ir savo politinę veiklą atnaujino 1918 metais.

1918 m. vasario 16 dieną Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Buvo pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Lietuvos Tarybą, kurią 1917 m. rugsėjo viduryje išrinko lietuvių Vilniaus konferencija, sudarė 20 visuomenės veikėjų – įvairios socialinės aplinkos, įvairių pažiūrų ir profesijų atstovų. Tarp jų – Jonas Vileišis, vėliau tapęs Valstiečių liaudininkų sąjungos Centro komiteto nariu. Jonas Vileišis kartu su Petru Klimu, Mykolu Biržiška ir Steponu Kairiu parengė Vasario 16-osios akto tekstą.