|
1919 m. – 1926 m. Augimo ir stiprėjimo metai.
1919 m. balandžio 26-27 d. Kaune įvyko pirmasis Valstiečių kuopų atstovų suvažiavimas. Jame priimta programa, kurioje pasisakoma už žemės nuosavybės teisę: „Valstiečių sąjunga sukurta tam: a) kad Lietuvos žmonės patys ar per savo įgaliotinius nė kieno neskriausdžiami save valdytų ir kad apskritai būtų pagerintas valstiečių būvis; b) kad darbo žmonėms būtų tinkamai išrištas žemės klausimas; c) kad Lietuvos piliečiai būtų apsaugoti nuo perkupčių išnaudojimo ir kad Lietuvos ūkio atstatymas būtų remiamas ypač kooperacijos pamatais; d) kad pamažu būtų suvisuomeninta stambioji pramonė; f) kad miškai bei didesnės pelkės-durpynai, vandenys ir žemės gelmių turtai pereitų į valstybės iždą“. Programoje iškelti ir politiniai reikalavimai: „Kad tai būtų, reikalinga, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika su sostine Vilniuje“. Valstiečių sąjungos programoje išdėstyti klasinės demokratijos principai ir numatytos teisės - sąžinės, spaudos, organizacijų laisvės ir kt. „Vykdomoji krašto valdžia turinti turėti Seimo pasitikėjimą, reikalaujama 8 val. darbo dienos, darbo atlygio normos, valstybinio draudimo nuo ligos, nedarbo, senatvės ir kt. Kraštui ginti turi būti ginkluota pajėga – kariuomenė”. 1920 05 15 Vyriausybė sušaukė Steigiamąjį Seimą, kuriame Seimo pirmininku išrinktas A. Stulginskis, kartu pavedant jam užimti ir prezidento pareigas. Valstiečių liaudininkų atstovas Kazys Grinius sudarė koalicinę Vyriausybę su Krikščionių demokratų partija. Naujoji Vyriausybė 1920 08 12 Maskvoje pasirašė taikos sutartį su Rusija. Buvo nustatytos sienos tarp abiejų valstybių. 1920 10 07 Suvalkuose buvo pasirašyta paliaubų sutarti su Lenkija. 1920 m. Steigiamajame Seime Valstiečių sąjunga turėjo 20 narių iš 112 (26.8 proc.). Seime svarstant žemės reformos klausimus, VL blokas pateikė pagrindines gaires: „<...> kad žemės reformos reikalams būtų imama žemė iš visų tų privatinių savininkų, kurie turi daugiau kaip 50 ha; kad privatiniam savininkui, kurio žemės nusavinamos, priklauso teisė vienoje vietoje gauti žemės 50 ha“. Nusavinta žemė nemokamai atiduodama savivaldybėms - privatūs savininkai už nusavintą žemę ir mišką atlyginimo negauna. Visa savivaldybių gauta žemė turi būti išdalijama. Šiam Seimo frakcijos nutarimui 1921 10 12 pritarė Visuotinis Valstiečių liaudininkų kuopų atstovų suvažiavimas. VL blokas pasisakė už Seimo pirmininką, kuris galėtų užimti ir Prezidento pareigas, skirtingai nuo KD, kurie pasisakė už Prezidento instituciją su plačiomis teisėmis. Nors Valstiečių liaudininkų ir Krikščionių demokratų koalicija Vyriausybėje buvo tvirta, tačiau Seime virė ideologinė kova, po 1922 01 13 žemės reformos svarstymo kilo Vyriausybės krizė. Vis tik 1922 lapkričio 11-13 d. I-asis Seimas pradėjo darbą. Valstiečių sąjunga jame turėjo 14 narių iš 78. I-asis Seimas J. Staugaitį išrinko I vicepirmininku, o J. Makauskį – II sekretoriumi.
1923 m. kovo mėn. paskelbta VL programa, kurioje pasisakoma už žemės nuosavybės teisę ir pažymima, kad dvarininkams paliekama 50 ha nenusavinama žemės norma. Socialiniai klausimai programoje apėmė samdomą darbą ir draudimą. Programoje sakoma: „Prekyba, pramonė ir kreditas privalo būti tvarkomi kooperacijos pagrindais. Šalies gynimui turi būti paruošti visi krašto piliečiai, o krašto apsauga turi būti tvarkoma Šveicarijos pavyzdžiu. Mirties bausmė panaikinama. Aukščiausia demokratinės respublikos valdžia yra Seimas, renkamas visų piliečių 20 m. amžių sukakusių”. Valstiečių liaudininkų ideologijai įtakos turėjo Varpininkų liberalizmas. Jie skelbė visišką sąžinės, žodžio, spaudos ir organizacijų laisvę. Konkretūs darbai – kova dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, žmogaus teisių bei laisvių. Šios idėjos buvo artimos valstiečiams, kovojusiems dėl savo būvio prieš dvarininkiją. Po daugiau nei pusmetį trukusių Valstiečių liaudininkų derybų su Krikščionimis demokratais dėl naujos koalicinės Vyriausybės, 1923 m. kovo mėn. Respublikos prezidentas A. Stulginskis paleido I Seimą ir paskyrė naujus rinkimus. 1923 m. birželio 5 d. susirinko II Seimas, jame VL gavo 16 vietų iš 78 . J. Staugaitis buvo išrinktas I vicepirmininku, A. Sugintas – II sekretoriumi. Koalicinę LVLS ir LKDP Vyriausybę sudarė E. Galvanauskas. Parlamentinės kovos sąlygomis įvyko 1926 m. rinkimai į III Seimą. Išrinkti 85 Seimo nariai, iš kurių net 22 atstovavo Valstiečiams liaudininkams. Seimo pirmininku išrinktas J. Staugaitis, I vicepirmininku - St. Kairys, II sekretoriumi - B. Žygelis. Vyriausybę sudarė Valstiečių liaudininkų ir Socialdemokratų koalicija, o Krikščionys demokratai perėjo į opoziciją. VL atstovas K. Žaltauskas buvo Vidaus reikalų ministras. K. Grinių išrinkus Respublikos Prezidentu, Vyriausybę iš VL ir socialdemokratų suformavo M. Sleževičius. Pagal Valstiečių liaudininkų sąrašą išrinktas Kazys Grinius buvo visų trijų Seimų narys, o 1926 m. birželio 7 d. III Seimas jį išrinko Respublikos Prezidentu. Jis trumpiausiai – 6 mėnesius 10 dienų - vadovavo Lietuvos Respublikai, iki 1926 m. gruodžio 17 d., kai buvo įvykdytas perversmas ir perversmininkai privertė K. Grinių atsisakyti Prezidento pareigų. 1926 gruodžio 16 d. naktį įvyko perversmas ir į valdžia atėjo Tautininkai. Vyriausybės nariai buvo areštuoti. Naujoji Vyriausybė, sulaužiusi Seimo nario neliečiamybę, areštavo Valstiečių liaudininkų atstovą Juozą Pajaujį. Kilo konfliktas tarp Seimo ir Vyriausybės, kai Seimas nubalsavo, kad areštas neteisėtas. Buvusios didžiosios partijos VL ir KD sutarė veikti slaptai. Atskiri VD žmonės dalyvavo J. Černiaus sudarytoje Vyriausybėje – A. Tamošaitis buvo Teisingumo ministras, J. Kriščiūnas - Žemės ūkio ministras. 1927 04 12 Ministras Pirmininkas A. Voldemaras perskaitė A. Smetonos pasirašytą Seimo paleidimo aktą. Šiuo aktu baigėsi demokratinės Lietuvos laikotarpis. Karo lauko teismas nuteisė 40 asmenų, daugiausia Kauno įgulos narių. J. Pajaujis, E. Tornau ir J. Žemaitis nuteisti mirties bausme, kuri vėliau pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.
|
