LIETUVOS VALSTIEČIŲ LIAUDININKŲ SĄJUNGOS

PAREIŠKIMAS

DĖL SITUACIJOS ŽEMĖS ŪKYJE

Lietuvos žemdirbiai ir kaimo žmonės didžiuojasi, kad sunkmečiu žemės ūkio sektorius vadinamas šalies ekonomikos lokomotyvu. Tačiau be nuostolių neapsieita: 2009 metais dėl 21—47 proc. kritusių žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų žemdirbiai patyrė beveik 1 milijardą Lt nuostolių. 2010 metais gamtinės sąlygos lėmė, kad derlius buvo beveik 20 proc. mažesnis nei 2009 metais. Pastaruoju metu Lietuvoje mažėja galvijų, kiaulių skaičius ir pieno gamyba. Gyvulių skaičius Lietuvoje, palyginti su 1990 m., yra sumažėjęs tris kartus. Apie 300 000 ha žemės, tinkamos žemės ūkio gamybai, yra apleista. Kaime nedarbas yra didesnis nei mieste ir siekia beveik 17 proc. Kaimą labiau palietė ir emigracija.

Šie faktai rodo, kad Lietuvos Seimas ir Vyriausybė ne viską padarė, kad būtų skatinama žemės ūkio gamyba, o kartu ir visa šalies ekonomika: perdirbamoji pramonė, prekyba, transportas ir kt.

Lietuvos valstiečiai liaudininkai primena siūlymus, kurie buvo aptarti su žemdirbiais ir kuriuos ignoravo Lietuvos valdžia:

• papildomas tiesiogines nacionalines išmokas už 2010 metus palikti 2009 metų lygio (sumažinta 70 mln. Lt);
• taikyti PVM lengvatas šviežiems maisto produktams;
• pažaboti perdirbėjų ir prekybininkų oligopolijas;
• supaprastinti statybų leidimų išdavimų tvarką kaimo teritorijose;
• surasti kompromisą tarp aplinkosaugos, veterinariniu-sanitarinių reikalavimų, keliamų žemdirbiams, ir būtinybės stabilizuoti žemės ūkio gamybą;
• priimti būtiniausius sprendimus dėl alternatyviosios energijos plėtros.

Gana pasyvi Lietuvos Vyriausybės pozicija dėl Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos po 2013 metų. Žemdirbiai pasigedo nuomonės ir dėl Europos Komisijos komunikato šiuo klausimu, paskelbto 2010 m. lapkričio 18 d.

Pasaulio ekspertų nuomone, dėl pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimo ir klimato kaitos maisto produktai per artimiausius 20 metų taps strategine preke. Lietuva turi visas galimybes bent padvigubinti šių prekių gamybą.

Tačiau tai priklauso ne tik nuo žemdirbių noro, bet ir nuo valdžios sprendimų.