Vakar DELFI pasirodę Lietuvos laisvosios rinkos instituto siūlymai dėl Darbo kodekso pakeitimų man, kaip Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto atstovei, pasirodė, švelniai tariant, diskutuotini. Galbūt ekonominiu požiūriu jie ir turi pagrindo, tačiau žmogus ir jo socialinis saugumas – pamirštas.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į siūlymą mažinti minimalų darbo užmokestį. Jį mūsų šalyje apsprendžia trišalė taryba. Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių atstovai dabar jau diskutuoja apie minimalaus atlyginimo didinimo galimybė, o ne mažinimą. Atsižvelgiant į ekonominę situaciją, kylančią infliaciją žmonėms sunku išgyventi (net ne pragyventi, o išgyventi!) jau ir iš 800 litų. Ekspertų minimi žemą kvalifikaciją, patirtį ir įgūdžius turintys asmenys irgi yra žmonės, turintys šeimas, auginantys vaikus. Todėl esamo užmokesčio mažinimas – tai akivaizdus žingsnis atgal su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Negi siekiame didesnio socialinių pašalpų prašytojų skaičiaus?

Lygiai taip pat nepritariu ir pasiūlymui atsisakyti rašytinių darbo sutarčių. Kas yra sutartis? Tai, susitarimas tarp darbdavio ir darbuotojo ir visų pirma, garantija darbuotojui – konflikto atveju, iškilus elementariam nesusikalbėjimui ir pan. Jeigu ta sutartis bus sudaroma žodžiu, darbuotojas negalės apginti savo teisių.

Ir vis dėlto labiausiai mane neramina raginimas supaprastinti apribojimus įdarbinant 14-16 m. paauglius. Sutinku, kad visuomenė turi skatinti vaikų norą dirbti, tačiau reglamentavimas, kokius darbus gali dirbti mūsų vaikai yra normalus rūpestis. Juk mes turime galvoti pirmiausia apie vaiką ir jo sveikatą, ypač dirbant sunkius ar kenksmingus darbus, apie jo saugumą. Todėl sveikatos pažyma ar darbų sąrašas – tai atsakomybės prisiėmimas prieš save ir dirbančius vaikus. Be to, nieko blogo, jei apie vaiko darbą informuojama ir mokykla.
 
Sutinku, kad diskutuoti šiais klausimais verta. Kaip lygiai taip pat verta teisiškai peržiūrėti esamas darbo sutartis dėl galbūt kartais atsirandančių  perteklinių apribojimų ir galimo biurokratizmo. Tik, mano giliu įsitikinimu, aukščiau bet kokių ekonominių paskaičiavimų yra žmogus ir jo socialinis saugumas.