Rimantė Misiūnienė: dirbdami kartu padarysime daugiau

Interviu su LVLS Joniškio skyriaus pirmininke, rajono vicemere Rimante Misiūniene.

— Kaip vertinate savo kaip rajone vicemerės ir aktyvios kaimo bendruomenių judėjimo veikėjos darbą?

— Pasakysiu paprastai — bet kuri vietos valdžios iniciatyva, jei ji remiasi tik politikų ar valdininkų pastangomis beveik nieko verta. Be milžiniškų vietos gyventojų, bendruomenių pastangų neįmanoma atgaivinti gyvenimo kaime, išmokyti žmonių laikytis tam tikrų bendruomeninių gyvenimo principų, padėti vienas kitam. Galu gale jei žmonės neįsitraukia aktyviai net praktiniai projektai tampa labai problematiški — juk mokymai, šventės, pastatai ir keliai daromi žmonėms. Aš džiaugiuosi, kad bendruomeninis judėjimas mūsų rajone įgavo tikrai puikų pagreitį ir šiandien turime kuo didžiuotis. Kalbos apie pasyvią, abejingą visuomenę tampa istorija.

— Įdomu, kad nesiskundžiate, kad žmonės nėra pakankamai aktyvūs. Papasakokite kaip viskas prasidėjo Joniškio rajone?

Didelį postūmi aktyviam darbui turėjo Vietos veiklos grupė, glaudžiai surėmusi pečius su kaimų ir miestelių bendruomenėmis, padedama savivaldybės, Kredito unijos, verslininkų, ūkininkų. Džiaugiuosi tuo, kad galėjau save realizuoti šioje veikloje kartu su šimtais aktyvių žmonių ir šiandien galime pasidžiaugti pagražėjusiais bendruomenių namais, vykusiomis šventėmis, parodomis, kelionėsmi, mokymais. LEADER+ programos įgyvendinimas mūsų rajone ypač suaktyvino bendruomenių gyvenimą, o gavus lėšų vienam projektui įgyvendinti atsiranda sveikas azartas ieškoti naujų galimybių. Taip žmonės „suserga“ projektų įgyvendinimo ir verslumo liga, o ta liga užkrečiama...

— Turbūt sutiksite,kad šiuo metu vykdomi projektai ir iniciatyvos turės ilgalaikį poveikį tik po tam tikro laiko. Turi pasikeisti mastymas, galu gale egzistuoja skausmingos skurdo, nedarbo, alkoholizmo problemos...

— Taip, sutinku. Nors situacija pamažu gerėja socialinių problemų turime daug. Tačiau svarbiausia, kad jų sprendimui nuolat ieškome būdų. Kaip ir minėjau, bendruomeninė iniciatyva dažnai gali greičiau ir efektyviau išspręsti tam tikrą konkrečios vietovės problemą nei tai padarys valdžia. Bendruomenė gali padėti skurstančiai šeimai pinigais, patarimai jei tik ši šeima yra tvarkinga. Kaimynai kartu gali daug efektyviau apsisaugoti nuo vagių ir nusikaltėlių net jei policijai neužtenka kuro apvažiuoti visų kaimų. Tačiau bendruomenių aktyvumas nemažina, o didina  valdžios atsakomybę. Su sąmoningais ir reikliais gyventojais dirbti sunkiau, tačiau darbo vaisiai — geresni, ypač sprendžiant esmines problemas.

— Kaip konkrečiai siūlote spręsti esminę — nedarbo problemą rajono mastu? Ar jau vykdomi projektai ženkliai prisidės prie darbo vietų kūrimo?

— Turime padaryti dar daugiau, kad emigracijos ir skurdo mastai mažėtų. Nepaisant gan solidžių investicijų į kaimo plėtrą, regioninę sanglaudą, bendruomeninį judėjimą, darbo vietų didėjimas bendrai Lietuvoje yra nepakankamas. Šioje vietoje iniciatyva priklauso valstybei ir ypač savivaldai. Žinoma, kai verslas pats investuoja — tai puiku. Mūsų pareiga sudaryti sąlygas, kad ten, kur investuoja didelės kompanijos — žmonės norėtų gyventi ir dirbti. Būtent taip yra Rudiškių kaime, kur veikia stambi užsienio kapitalo įmonė, o savivaldybė investuoja į gyvenamosios aplinkos ir žmonių gyvenimo kokybės gerinimą. Tačiau negalima laukti sudėjus rankas kol ateis mistinis užsienio investutojas ir pastatys gamyklą tūkstančiui žmonių. Veikti reikia čia ir dabar. Savivaldybės turi kuo skubiau įsitraukti į naujų savivaldybių ar partnerystėje su verslu sukurtų įmonių kuriančių didelius kiekius darbo vietų plėtrą.

— Palaukite, ar norite pasakyti, kad yra neišnaudotų nišų, kurių nesugeba užpildyti verslas ir nepastebi valdžia?

— Taip, žinoma. Paimkime pavyzdžiui, bioenergetika. Tinkamai nustačius prioritetus, būtina kurti naujas vietinės energetikos įmones, biokuro katilines rajonuose. Juk Lietuvoje tikrai didelis nepanaudotos gamyboje žemės potencialas. Tai ypač aktualu Joniškiui. Esame tarp tų rajonų, kurie moka brangiausiai šalyje už centralizuotą šilumą. Mūsų katilinėse beveik nenaudojamas pigiausias vietinis kuras — biomasė. Tam, kad atsirastų darbo vietos kaime ir pradėtų mažėti šilumos ir karšto vandens kainos vartotojams reikia pritaikyti miestų ir miestelių katilines prie biomasės. Tačiau jei žvelgsime dar toliau į ateitį, reikia daryti viską, kad savivaldybės kurtų atliekų rūšiavimo ir perdirbimo, municipalinio ekobūsto statybų ir renovacijos įmones, logistinius centrus, ekologinės prekybos centrus ir turgavietes, sporto ir sveikatingumo bazes, inovacinės gamybos įmones. Reikia įtrauksime savivaldą į aktyvią ekonomiką ir pridėtinės vertės bei darbo vietų kūrimą.

— Tačiau panašu, kad tokių ambicingų dalykų neįmanoma pasiekti vienos savivaldos, kad ir Joniškio, mastu. Juk savivaldybės nuolat skundžiasi, kad neturi pinigų elementariausioms išlaidoms?

— Taip, kalbus apie esminį požiūrio į savivaldą pasikeitimą Lietuvoje. Būtent tokį planą turi mano atstovaujama partija — Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Sąjungos naujai patvirtintoje programoje yra daugybė konkrečių nuostatų, kurios padėtų savivalda atsistoti ant kojų ir užimti deramą vietą ūkiniame gyvenime. Kalbant apie naujai kuriams darbo vietas, mes siūlome keisti mokesčių politiką. Šiandien savivaldybės nesuinteresuotos kurti pelningų įmonių, nes naujai sukurta pridėtinė vertė mokesčių pavidalų iškeliaus į bendrą biudžetą. Todėl siulome įtvirtinti, kad dalis sukurto pelno ir PVM mokesčio liktų jį sukurusioje savivaldoje. Taip pat būtina kitomis priemonėmis ženkliai išplėsti savivaldybių mokestinį ir finansinį savarankiškumą. Reikia nustatyti pastovią gyventojų pajamų dalį, kuria disponuos savivaldybės ir nutraukti ydingą praktiką, kai Vyriausybė, siekdama mažinti biudžeto deficitą, neskiria savivaldybėms įstatymu priklausančių biudžeto lėšų. Kalbant apie kitas konkrečiai priemones, būtina, pavyzdžiui, kurti savivaldoje administruojamų mokesčių kompensavimo mechanizmą įmonėms ir įstaigoms, kurios sukuria naujas darbo vietas, tuo pat metu neatleisdamos jau dirbančių žmonių. Ši sistema jau sėkmingai funkcionuoja Ignalinos rajone.

— Kalbėdama apie naujas darbo vietas kaime minėjote biomasės energetika. Ar jos plėtra padės sumažinti šilumos kainas mūsų rajone? Juk šilumos Kaino vienos aukščiausių Lietuvoje? Panašiai aukštos buvo ir kainos Ukmergėje, kurioje dėl to vyko savivaldybės „karas“ su privatininkais?

— Šilumos kainų mažinimas — tai procesas, kuris truks ilgai ir tam reikia savivaldos aktyvumo. Šiluma — tai viešoji gerybė, o ne tik verslo prekė. Šiandien Lietuvoje situacija dviprasmiška. Viena vertus — daugelyje rajonų šilumos tiekimą valdo privačios įmonės (kaip Joniškyje) ir savivaldos pareiga yra tikrinti ar jos daro investicijas, palankias vartotojui, ar tinkamai valdo šilumos ūkį. Kita vertus — valstybės įstatymai turi suteikti savivaldybei, o ne privačiam tiekėjui teisinį prioritetą visais su šilumos tiekimų susijusiais klausimais. Deja, kaip parodė Ukmergės istorija mūsų įstatymai vis dar netiesiogiai tarnauja monopolijoms. Darydamos investicijas įmonės laikinai didina kainas, tačiau ilgainiui esant palankioms kuro kainoms jos turi neišvengiamai mažėti dėl renovacijos (žinoma, jei patys gyventojai bus pakankamai aktyvūs), dėl aktyvesnio biokuro naudojimo. Šiuo atveju labai svarbi Ukmergės patirtis. Ukmergės savivalda vadovaudama mano kolegos valstiečių liaudininkų sąjungos mero Algirdo Kopūsto padarė labai drąsų žingsnį ir nutraukusi sutartį su privačiu tiekėju pradėjo pati tiekti šilumą žmonėms kur kas pigiau nei privatininkas. Joniškiui nėra būtinybės eiti tokiu pat konflikto keliu, tačiau laimėtas karas Ukmergėje suteikia bet kuriai savivaldai Lietuvoje papildomą argumentą derantis su šilumos tiekėjais dėl kainos. Manau, kad Joniškio savivaldybė turi nuolat aktyviai derėtis dėl kainos mažinimo. Joks protingas privatininkas nenorėtų prarasti savivaldos pasitikėjimo kaip prarado „Miesto energija“ Ukmergėje. Karas sus savivaldybe — beprasmiškas, nes jei savivalda tarnauja žmonėms — ji bet kokiu atveju - stipresnė.