Miškai –  mūsų šalies turtas, kurį turime išsaugoti ateities kartoms

Pokalbis su Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Jurbarko skyriaus kandidatu, dabartiniu rajono Tarybos nariu urėdu Faustu Bakiu.

– Kaip urėdas ir kaip rajono politikas Jūs tikriausiai nerimaujate dėl to, kokios diskusijos dėl valstybinių miškų vyksta Vilniuje? Koks Jūsų požiūris į dabartinę šalies miško ūkio politiką? Ar pritariate, kad miškas duoda valstybei per mažai pelno?

– Mes, miškininkai, dirbame, kad būtų išsaugoti valstybiniai miškai. Tai sunkus darbas. Ypač, kai reikia apsaugoti mišką nuo lobistinių jėgų. Eiliniam gyventojui gali atrodyti, kad šioje srityje didelių problemų nėra ir todėl įvairūs siūlymai didinti miško pelningumą atrodo natūraliai. Noriu paaiškinti žmonėms, ką reiškia didinti miško pelningumą. Pirmiausia, šiuo metu valstybinio miško ūkis dirba pelningai. Pelnas paskirstomas valstybės interesams tenkinti – miškui atkurti ir apsaugoti bei kitiems socialiniams tikslams. Nesuprantu, kodėl vis dažniau pasigirsta siūlymas privatizuoti daugiau miškų.

– Kokie pavojai slypi tuose žingsniuose? Kas blogo, kai miškas privatizuojamas?

– Privatus miškas pagal apibrėžimą reiškia didesnius kirtimus. Taip yra visame pasaulyje. Tiesa, pasaulyje nėra valstybių, kur visi miškai būtų atiduoti privatininkų malonei. Bet Lietuvoje, atrodo, mes nebijome būti pirmieji. O juk galime patirtį didžiulę netektį, jei galvosime tik savo asmeninių ir savo kartos poreikių kategorijomis. Pats privačių miškų atsiradimas jau buvo didelis dalykas. Blogiausia tai, kad dalis privačių miškų prastai prižiūrimi ir blogai atkuriami. Dabar jau pasigirsta kai kurių privatininkų siūlymai net atsisakyti privalomo miško atkūrimo. Po keturiasdešimties metų pamatysime, kad pusė privačių miškų virs šabakštynais. Privatūs miškai, deja, neretai traktuojami ne kaip investiciją į ateitį, o kaip vienadienio pelnijimosi šaltinis. Šiandien mes be saiko naudojamės tuo, ką mūsų tėvai ir seneliai išsaugojo. Anūkams geriausiu atveju paliksime tik pusę to, kas yra. Kur garantija, kad ateityje Lietuva bus turtinga ir jai miškų nereikės?

– Ar visuomenė abejinga lobistams? Negi tik miškininkai priešinasi šiems užmojams?

– Nors visuomenė ir netyli, bet sunkmetis daro savo. Visiems, arba beveik visiems, reikia daugiau dirbti ir gauti. Miškai – nepaprastai gundantys objektai. Mažai, kas priešinasi lobistų stumiamiems projektams, kuriuose numatoma leisti vykdyti ūkinę veiklą miške, dalinti miško valdas į gabalėlius. Deja, ne visi traktuoja mišką kaip visos tautos turtą. Niekada miškininkų ir gamtosaugininkų mintys bei tikslai nebuvo taip suartėję. Kodėl? Ogi dėl kovos prieš lobistinį interesą. Prieš saujelę turtingų asmenų, įtaka ir pinigais ketinančių atimti lietuvių gamtos paveldą. Savo vienadienio pelno sąskaita.

– Dėl urėdijų. Vis dažniau pasigirsta raginimų atsisakyti šių „miško biurokratų". Neva urėdijos dirba nepakankamai pelningai, neva paskendo korupcijoje ir neva stabdo ūkio plėtrą...

– Atsakysiu taip: mums tvirtina, kad kaimo mokyklų nereikia – jas panaikina, ir tada mes verkiame. Mums sako, kad biurokratai – priešai, veltėdžiai ir mes su tuo sutinkame. Tačiau kai pradedame klausti savęs, kurių biurokratų nereikia, kurių paslaugų gyventojams nereikia – mokytojų, gydytojų, architektų, policininkų, urėdų – tada stojame piestų ir rėkiame, kad viešųjų paslaugų per mažai. Kur logika? Taigi urėdijos dirba pelningai, tačiau pelnas savaime nėra tikslas. Urėdijos vykdo viešo intereso tenkinimo funkciją – išsaugoti mišką ateities kartoms, veisti naujus miškus. Urėdijos garantuoja tvarų ūkininkavimą valstybiniuose miške, visi miškai yra sertifikuoti ir, svarbiausia, miško pagrindinė funkcija yra ne ekonominė, o ekologinė, gamtosauginė, rekreacinė. Galiausiai urėdijos turi ir konkrečias socialines funkcijas, kurios kitose šalyse finansuojamos iš biudžetų.

– Kokias?

Pirmiausia, tai gaisrų gesinimas miške, kelių tiesimas miške, miško stebėjimas ir šiukšlių valymas. Mes taip pat stengiamės ir leidžiame pinigus tam, kad miškuose, kur intensyviai renkasi žmonės, būtų įrengta infrastruktūra poilsiui. Turbūt ne kartą esate buvęs miške ir radęs ten sutvarkytą taką ar suolelį. Tai daug kainuoja valstybei. Bet turbūt reikia tai daryti? Be to, mes remontuojame ir tiesiame miško kelius. Tai vėl investicija, išlaidos, tačiau vien Jurbarko rajone arti šimto sodybų kasdien naudojasi miško keliais. Be urėdijos šiose sodybose žiemą gyvenimas sustotų. Kas valytų sniegą? O ten gyvena vaikai ir senyvo amžiaus žmonės. Taigi urėdijos atlieka dalį biudžetinės veiklos, kuri nėra pelninga, bet būtina žmogui. Ar mes tikrai norime to atsisakyti?

– Dirbate Jurbarko savivaldybės taryboje. Kaip vertinate savo ir savo kolegų darbą? Kokių tikslų siekiate ateityje?

– Kalbant apie darbą Taryboje, svarbu suvokti Tarybos nario misiją. Svarbiausią darbą savivaldybėje dirba samdomi administracijos žmonės. Mūsų, politikų, darbas – pasirinkti klausimus, kuriuos turime išgvildenti iki panagių, taip pat prižiūrėti, kad savivaldybė dirbtų skaidriai ir demokratiškai. Taryboje dirba tikrai skirtingi žmonės. Džiugu, kad Taryboje yra mūsų, „gamybininkų“, frakcija iš Valstiečių liaudininkų sąjungos, kuriems būdingas ūkiškas požiūris į rajono problemas. Šnekame mažai – darome daug.