Mes įrodėme, kad būti smulkiu ūkininku - apsimoka

Pokalbis su Lietuvos valstiečių liaudininkų kandidatė į Anykščių rajono savivaldybės tarybą, kooperatyvo „Žalioji lanka“ įkūrėja ir vadovė Nijole Barkauskiene. Kalbamės apie žmonių vienybės galią, apie pieno kokybę, apie darbą ir ateities planus.

— Jau daugiau nei šešis metus veikia jūsų kooperatyvas? Ar pasiteisino idėja dirbti kartu?

— Džiaugiuosi, kad mūsų kooperatyvą žmonės vadina kooperatyvu iš Didžiosios raidės. Tai ne kelių asmenų grupė superkanti pieną, pasivadinusi kooperatyvu. Visi mūsų kooperatyvo nariai yra jo savininkai ir turi lygiavertę balso teisę priimant kooperatyvo sprendimus. Tai kooperacijos pagrindas. Pradžia buvo sunki, pradėjome nuo dvylikos narių, išaugome iki 500 narių. Absoliuti dauguma yra smulkūs ūkininkai, stambių neturime. Šiuo metu dirbame keturiuose rajonuose ir turime virš 70 pieno punktų.

Aš, kurdama kooperatyvą, galvojau, kad kaimo kooperatyvas turi jungti smulkius iki penkių ar kiek daugiau karvių laikančius ūkininkus. Jie irgi turi ir savo norus, ir savo svajones ir tos penkios karves yra parama ir išgyvenimo šaltinis šeimai. Mūsų tikslas buvo kuo daugiau apjungti smulkiuosius, teikti jiems paramą pristatant pieną.  Kooperuotas pieno tiekimas reiškia, kad mes dirbdami galime mokėti ūkininkams po 70 centų, tuo tarpu kaimyniniuose rajonuose,  žmonės gauna vos po 40-45centus. Be to, mano įsitikinimu, kooperatyvas daro paslaugą ne tik kooperatyvo nariams per kaina ir bendras paslaugas, bet ir vartotojams.

— Kaip?

— Nėra žūtbūtinio reikalo stambinti ūkių, nėra būtinybės vaikytis didesnio kiekio pieno. Mes orientuojamės ne į kiekį, o pieno kokybę. Žinoma, kiekis svarbu, tačiau mes vienijame ne pieno įmones, o smulkius ūkininkus, tarp kurių didžioji dauguma - šviesūs žmonės. Jie tvarkingi, dar tebemelžia rankomis ir tas pienas yra tikrai ne blogesnis nei melžiant mechanizuotai.  Pas mus pieno kokybė priklauso nuo žmogaus sąžinės, mes dirbame su kooperatyvo narių motyvacija.  Svarbiausia, palaikydami tradicinį ūkininkavimo būdą, kuris yra ne verslas, ne gamyba, o gyvenimo pašaukimas, mes vis dar pajėgūs konkuruoti su stambiais pieno ūkiais.  Mes dirbame keturiuose rajonuose ir turime 7 stambius nuo 2 iki 5 tonų pieno per parą  surenkančius pieno supirkimo punktus. Mes ne tik uždirbame pinigus, bet ir išlaikome autentišką Lietuvos kaimą. Mes įrodėme, kad būti smulkiu ūkininku - apsimoka.

— Kokie ateities planai? Ką iš savo patirties norėtumėte panaudoti darbui rajono taryboje?

— Jei mane išrinks ,tikiuosi, kad šią kooperatinę, solidarumo dvasią galėsiu perduoti ir rajono politikams. Stengsiuosi, kad jie matytų kaimą, kad būtų kuo daugiau išvažiuojamų posėdžių, kad būtų bendraujama su  kaimo žmogumi. Taip pat akivaizdu, kad reikia stiprinti seniūnijų grandį. To siekia mano atstovaujama partija. Valdžia turi būti arčiau žmogaus ir turi atsakyti už savo veiksmus tiesiai žmogui.